Popiežiaus Pranciškaus pasakyta Fatimoje vigilijos homilija

Brangūs Marijos ir su Marija piligrimai!

 

Ačiū, kad priėmėte mane į savo tarpą ir kad prisijungėte prie manęs šioje piligrimystėje, kurią išgyvename viltyje ir ramybėje. Iš karto noriu užtikrinti visus, kurie esate susivieniję su manimi čia ar  kur kitur, kad visus jus turiu savo širdyje. Jaučiu, kad Jėzus patikėjo jus man (plg. Jn 21, 15-17), apkabinu ir pavedu Jėzui visus, „ypač tuos, kuriems labiausiai reikia“, kaip mus išmokė melstis Marija (1917 m. liepos mėn. apsireiškimas). Ji, visų vargstančiųjų mylinti ir rūpestinga Motina, teišprašo jiems Viešpaties palaiminimą! Ant kiekvieno nuskriaustojo ir nelaimingojo, iš kurių atimta dabartis, ant kiekvieno atstumtojo ir apleistojo, kuriems nepaliekama ateities, ant kiekvieno našlaičio ir neteisingumo aukos, kuriems neleidžiama turėti praeities, tenužengia Dievo palaiminimas, įsikūnijęs Jėzuje Kristuje: „VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia VIEŠPATS šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia VIEŠPATS į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ (Sk 6, 24-26).

Šis palaiminimas pilnai išsipildė Mergelėje Marijoje, nes joks kitas kūrinys nematė taip šviečiančio virš savęs Dievo veido, kaip ji, kuri suteikė žmogaus veidą amžinojo Tėvo Sūnui; ir mes dabar galime jį kontempliuoti paeiliui jo gyvenimo džiaugsmo, šviesos, kančios ir garbės momentais, kuriuos aplankome melsdamiesi Rožinį. Su Kristumi ir Marija mes pasiliekame Dieve.  Juk „jeigu mes norime būti krikščionimis, turime būti Marijos mylėtojais, tai yra, turime pripažinti tą esminį, gyvybinį ir rūpesčio kupiną ryšį, kuris jungia Mariją ir Jėzų ir kuris atveria mums kelią, vedantį i Jį“ (Paulius VI, Kalba lankantis Bonaria Madonos šventovėje, Cagliari, 1970 m. balandžio 24 d). Tad kiekvieną kartą, kai meldžiamės rožinį šioje palaimintoje vietoje ar bet kur kitur, Evangelija vėl ateina į kiekvieno iš mūsų, į šeimų, į tautų, į pasaulio gyvenimą.  

Piligrimai su Marija... Su kokia Marija? Dvasinio gyvenimo Mokytoja, pirmąja, kuri sekė Jėzų „siauru“ kryžiaus keliu, dovanodama mums pavyzdį, ar „nepasiekiama Ponia“, ta, kuria neįmanoma sekti? „Palaimintąja, nes tikėjo“ (plg. Lk 1, 42. 45)  visada ir visomis aplinkybėmis Dievo žodžiais, ar „Šventu paveikslėliu“, į kurį kreipiamasi norint pigiai gauti malonių? Evangelijos Mergele Marija, gerbiama besimeldžiančios Bažnyčios, ar Marija, susikurta pagal subjektyvų asmeninį įsivaizdavimą, laikančia pasirengusio bausti Dievo ranką – Marija geresne už Kristų, į kurį žiūrimą kaip į negailestingą Teisėją; gailestingesne negu už mus paaukotas Avinėlis?

Didelis neteisingumas Dievo ir jo malonės atžvilgiu, kai pirmiausia tvirtinama, kad jis yra nusprendęs bausti už nuodėmes, prieš tai nepasakant – kaip apreiškia Evangelija – kad jo gailestingumas atleidžia nuodėmes! Turime teikti pirmenybę gailestingumui, o ne teismui, ir bet kuriuo atveju Dievo teismas bus paremtas jo gailestingumu. Savaime aišku, kad Dievo gailestingumas nepaneigia teisingumo, nes Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmės pasekmes kartu su užtarnauta bausme. Jis nepaneigė nuodėmės, bet sumokėjo už mus ant Kryžiaus. Ir tuo būdu per tikėjimą, kuris mus suvienija su Kristaus Kryžiumi, mes esame laisvi nuo savo nuodėmių. Atmeskime bet kokią baimę, nes tai netinka tam, kuris yra mylimas (plg. 1 Jn 4, 18). „Kaskart, kai pažvelgiame į Mariją, mes vėl įtikime revoliucine švelnumo ir meilės galia. Joje išvystame, kad nuolankumas ir švelnumas yra ne silpnųjų, bet stipriųjų dorybės ir kad norint pasijusti svarbiam nebūtina blogai elgtis su kitais. [...] Ta teisingumo ir švelnumo, kontempliavimo ir keliavimo pas kitus dinamika ir yra tai, kas ją daro bažnytiniu evangelizacijos pavyzdžiu“ (Ap. parag. Evangelii gaudium, 288). Tegul kiekvienas iš mūsų tampa su Marija Dievo, kuris atleidžia visada ir viską, gailestingumo ženklu ir sakramentu.

Vedami Mergelės Motinos rankos ir lydimi jos žvilgsnio galime su džiaugsmu giedoti apie Viešpaties gailestingumą. Galime sakyti: Mano siela gieda Tau, Viešpatie! Gailestingumas, kurį tu parodei visiems savo šventiesiems ir visai tikinčiųjų tautai, pasiekė ir mane. Dėl savo širdies puikybės aš gyvenau sekdamas savo ambicijomis ir naudos ieškojimu, tačiau man nepavyko užimti jokio sosto, Viešpatie! Vienintelė išaukštinimo galimybė, kurią turiu, yra ši: kad tavo Motina paimtų mane už rankos, pridengtų mane savo apsiaustu ir mane nuvestų prie tavo Širdies. Taip tebūna!

 

vertė sesuo Asta Veslauskaitė ACJ