Pasišnekėjimai apie Arkivyskupą Teofilių Matulionį

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

 

IV VELYKŲ SEKMADIENIS

 

 

„Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2,36). Šio sekmadienio liturgijos skaitiniai įvardija visų – romėnų, žydų, atskirų grupių ir kiekvieno iš mūsų – kaltę. Petras, reikia manyti, ir pats prisipažįsta kaltas. Už pralietą nekaltą kraują atsakingi visi, kurie tam nepasipriešino, kurie matė, kas vyksta, tačiau nepadarė nieko, kad užkirstų įvykiams kelią. Pasak apaštalo, visi, kurie tuo metu buvo Jeruzalėje, yra kalti.

Galima gana drąsiai teigti, kad mes esame kaip ano meto Jeruzalės gyventojai: besirūpinantys tik savimi, kartais besijaučiantys didesni už patį Dievą, pasaulio karaliukai, manantys, kad skęstančiųjų gelbėjimas, be jokios abejonės, yra tik jų pačių reikalas. Tačiau kartais netikėtai ką tik cituoti apaštalo Petro ar panašūs nugirsti žodžiai suvirpina širdį. Kaip anuomet Jeruzalės gyventojams, taip ir mums iškyla klausimas: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2,37) Į šį klausimą apaštalas Petras to meto žmonėms atsako taip, kaip atsakytų ir kiekvienam iš mūsų: „Atsiverskite.“ Žodis „atsiversti“ mums gali reikšti daug konkrečių dalykų, bet visų pirma tai – pakeisti širdį ir protą, vertybes ir supratimą, pagrindinių gyvenimo tikslų hierarchiją. Ir sekti Geruoju Ganytoju – Kristumi, vykdyti jo mums duotą misiją.

Prel. S. Kiškis savo knygos „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ užsklandoje rašo: „Žvelgiant grynai žmogiškai į arkiv. T. Matulionio nueitąjį kelią, nusitiesiantį beveik per visą šimtmetį, iškyla kovotojo ir kartu pralaimėtojo vaizdas. Visą gyvenimą grūmėsi jis su ateistiniu komunizmu, išaugusiu į didelę valstybinę jėgą, daug nuo jo kentėjo ir pagaliau mirė kaip tremtinys savoje tėvynėje – suniekintas, tariamai nugalėtas. [...] Viena krikščionybės paslapčių, matomų konkrečiame žmogaus gyvenime: silpnas žmogus, dieviškos misijos šaukiamas, praauga save ir tampa dideliu žmogumi dvasinėje plotmėje. Išoriniame gyvenime jis atrodo menkas, netgi suniekintas, pasmerktas, bet dvasiniame – tampa švyturiu, kurio spinduliai pasiekia mases per ištisus šimtmečius.“

Teofilius Matulionis tapo švyturiu kitiems vykdydamas Dievo jam skirtą misiją. O mums dažnai norisi būti švyturiais kitiems, tačiau ar stengiamės visų pirma vykdyti savo misiją? Štai kodėl visiems reikia atsiversti, kaip reikėjo anuometinės Jeruzalės gyventojams.

 

 

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt