Pasišnekėjimai apie Arkivyskupą Teofilių Matulionį

Sekmadienio pasišnekėjimai apie Arkivyskupą Teofilių Matulionį

 

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS

 

Šio sekmadienio Evangelijos pasakojimo centre – aklojo pagydymo įvykis. Pranašas iš Nazareto atvėrė aklo gimusio žmogaus akis. Nusiprausęs Siloamo tvenkinyje ir praregėjęs šis žmogus galėjo pamatyti, kaip ir mes, kad gyvena arba tarp aklų, arba iškreiptai ir labai ribotai realybę matančių žmonių. Matantys akimis, bet akli širdimis pasirodė esą Jėzaus mokiniai, kuriems buvo įdomus ne pats kenčiantis žmogus, o kuo jis ar jo tėvai nusidėjo, kad šis gimė neregys. Ar mes, šiandienos krikščionys, nesame dažnai panašūs į anų laikų Viešpaties mokinius? Šimtmečiai nelabai pakeitė žmonių širdis...

Galima įžvelgti analogiją tarp ano meto „veikliojo elito“ (apaštalų, fariziejų, tikinčiųjų) ir paskutiniųjų laikų režimų, pasaulėžiūrų ar savęs pačių. Dievo tarnas Teofilius Matulionis kaip tas Evangelijos neregys savo kailiu patyrė šiurkščią atstumtojo dalią: sėdi – reiškia kaltas, kenti – reiškia nusipelnei. Kalėdamas jis buvo tapęs vardu sąraše, tačiau net ir jį tardančių šaltų funkcionierių širdyse giliai paslėptas ruseno žmogiškumas, kurį vyskupui kartais pavykdavo įžiebti. Vyskupas Teofilius savo bičiuliams pasakodavo vieną tremties metų epizodą nepatikslindamas nei kada, nei kur jis vyko:

„Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų, – pasakojo vyskupas. –Tardoma buvo naktimis ir ilgai. Tardytojas – gan griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei jam ko nors naudinga pasakyti. Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti... Matyti, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė:

–      Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!

Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių išgyvenimų... Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą...“

Atstumtąjį neregį pagydė Jėzus, o čia atstumtasis kalinys „gydo“ kietą tardytojo širdį. Gyvas, tikras tikėjimas, kad Kristus yra kartu, duoda žmogui jėgų ne tik nepalūžti sunkiausiuose išbandymuose, bet įgalina kartu su Jėzumi daryti nuostabius darbus – atverti neregiui akis paliečiant tinkamą širdies stygą. Paprasta, bet tikra vyskupo Teofiliaus Matulionio šventumo pamoka – vėl įžiebti prigesusią širdį, padėti prisiminti žmogiškumą.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt