Kas yra lektorius?

Lektoriais – (lot. lēctor – skaitovas) – vadinami gyvojo Dievo žodžio patarnautojai.

 

Vykupų Cermoniale (toliau VC, lot. Cæremoniale Episcoporum) rašoma: 31. „tarp asistuojančių lektoriaus pareigybė atsirado pirmiausia. Ši pareigybė niekada nebuvo išnykusi ir tebėra visuose bažnyčiose“.

 

Pirmą kartą lektoriaus pareigybė paminėta šv. Justino ~ 165 m. I Apolgijoje LXVII skyriuje ir II Klemenso Romiečio laiške Korinto bendruomenei. Lektoriaus tarnystė yra labai aktuali besiruošiantiems kunigystei – seminaristams: „patarnaujantys lektoriai ar akolitai turi būti Lotynų Bažnyčioje paskiriami, tai gali būti suteikta krikščionims vyrams, kad tik jiems suteikiamas šventimų sakramentas, kad nevertai negautų kandidatai Šventimų sakramentą. Diakonato ir kunigystės kandidatai turėtų gauti lektoriaus ir akolito skyrimus, jei jie dar to nepadarė, ir jomis naudotis atitinkamą laiką, kad geriau atliktų būsimą žodžio ir altoriaus tarnystę.“ (VC 790)

 

Dievo žodžio skelbimas šv. Liturgijoje nėra paprastas skaitymas. Kaip rašoma Bendruosiuose Romos Mišiolo Nuostatuose (toliau BRMN, lot. IGMR Institutio Generalis Missalis Romani) 38.

 

Tai kas skaitoma turi atitikti teksto prigimtį“ - čia kalbama apie neiškraipytą Dievo žodžio skaitymą, prieš tai gerai jį įsiskaičius. Lektoriaus pareiga gali būti patikėta tik tam, kuris tinkamai paruoštas ir sugebės tinkamai atstovauti šią pareigybę. Svarbu, kad lektorius būtų praktikuojantis katalikas turintis aiškų tikėjimo tiesų ir ypatingai Šv. Rašto sampratą. Turėtų suvokimą, kad gyvasis Dievo žodis veikia žmogaus istorijoje ir pilnutinai išsipildė Jėzaus Kristaus asmenyje, Žodyje, kuris tapo kūnu. Skelbdami Dievo žodį kitiems, lektoriai turi patys Jį romiai priimti ir pamaldžiai apmąstyti, kad būtų to žodžio liudytojai gyvenime (VC 32).

 

1. Lektoriaus pareigos

 

Šv. Mišių metu lektoriai turi skaityti šv. Rašto skaitinius išskyrus Evangeliją, nesant kantoriaus giedama psalmė, o nesant diakono skaitomi Visuotinės maldos maldavimai, jei būtina lektorius turi paruošti kataliką pasaulietį skaityti šv. Raštą šv. Liturgijos metu (VC 31). Mišiole esantys Įžangos ir Komunijos priegiesmiai (jei negieda choras) gali būti skaitomi pasauliečio, lektoriaus arba perskaito pats kunigas (BRMN 87). Šv. Mišių metu lektoriai turi praktikuoti savo oficiją, net jei tarp patarnaujančių yra turinčių aukštesnį laipsnį (pvz. akolitas) (VC 30). Jei šv. Mišioms vadovauja vyskupas, dera, kad Šv. Rašto skaitinius skaitytų keli lektoriai (VC 31).

 

Po kiekvieno skaitinio tariama: „Tai Dievo žodis !“, o likusieji atsako: „Dėkojame Dievui !“ pagerbdami Dievo žodį, kurį dėkingi su tikėjimu priėmė į savo širdis (BRMN 59).

 

2. Lektoriaus dalyvavimas procesijoje ir šv. Mišių metu

 

Procesijos metu link altoriaus (nesant diakono) lektorius gali nešti Evangelijos knygą (nešama šiek tiek iškėlus). Tokiu atveju lektorius eina prieš kunigą, priešingu atveju kartu su kitais patarnautojais (BRMN 194).

 

Pageidautina, kad šv. Mišių metu lektorius, kaip ir kantorius ar akolitas būtų tokioje vietoje, kad prireikus galėtų padėti kunigui celebrantui (BRMN 116). Lektoriaus pareigybė tradiciškai yra suvokiama ne kaip vadovaujanti, bet patarnaujanti (BRMN 59). Dėl to pageidautina, kad lektorius turėtų savo vietą surinkime. Lektorius prieina prie pulpito po Pradžios maldos perskaito šv. Rašto skaitinį ir atsisėda šalia pulpito (esant kantoriui). Po skaitinių lektorius sugrįžta į savo vietą.

 

3. Mišių dalių pasirinkimas

 

Kad Dievo žodis pasiektų visų tikinčiųjų širdis ir būtų išvengta nesusipratimų reikalinga, kad būtų tinkamai pasiruošta. Visas dėmesys turėtų būti kreipiamas į bendrą Dievo tautos gėrį, o ne į kunigo asmenį. Kunigas turėtų atminti, kad jo pasirinkimai turi būti tokie, kad neįvestų disharmonijos šv. Mišių metu. Taipogi kantoriai, lektoriai ir diakonas iš anksto turėtų žinoti apie specifinius šv. Mišių dalių pakeitimus ar pasirinkimus, kad deramai galėtų atlikti savo pareigas (BRMN 352).

 

4. Kaip lektoriai turėtų skelbti Dievo žodį

 

Lektoriai turi privilegiją dalytis Dievo žodžiu su subūrimu. Reikalingas Dievo žodžio garbingumo ir lektoriaus pareigų svarbos suvokimas, todėl lektoriai turėtų siekti išmokti kaip galima geriau skaityti ir skelbti Dievo žodį, kad tie, kurie jo klausys jį aiškiai girdėtų ir suvoktų (VC 32).

 

Parengė II teologijos kursas